2004 lapkricio
12
Esė projektui Experience the institution: Patirk INSTITUCIJĄ 03051205
Bandant iškoduoti projektą Experience the institution tinkamos įvairios dekodavimo strategijos. Šiuo atveju, kuo didesnis asmeniškumo laipsnis dekodavimo praktikoje tuo geriau. Perfrazuojant maloniai dažną citatatą iš kinofilmo Kasablanka: Tai galėtų būti mūsų podeklaratyvios komunikacijos pradžia J .
Experience the institution yra interviu metodu pagrįstas tiriamasis meninis projektas, kurio objektas yra menininko ir institucijos santykis, menininko ir institucijos bedradarbiavimas. Projekto tikslas nėra baigtinis rezultatas/reikšmė/išvada, veikiau tai tam tikro turinio duomenų srautas, kurio atsiradimo ir egzistavimo laikas neapibrėžiamas, o turinio homogeniškumas apsprendžiamas tiktai intencija.
Turintis pradinę/pirminę lokalizuojamą intenciją institucijos ir menininko santykių analizė , bet tuo pačiu pasižįmintis amorfinės struktūros bruožais, projektas ištransliuoja savyje akumuliuotą informaciją daugybės reikšmių spektre.
Experiece the institution pirminiais išeities taškais yra laikytini keturi interviu su menininkais, įrašyti 2005-tų metų pirmoje pusėje. Interviu buvo paimta iš menininkės ir Dartingtono menų koledžo (Dartington College of Arts) dėstytojos Melanie Thompson, Poznanės Dailės akademijos dėstytojo, meninko, kuratoriaus ir kritiko Marek Wasilewski, dailininko emigranto is Kubos - Benigno Casas Monte de Oca ir Dartingtono menų koledžo vizulinių menų fakulteto vadovo, menininko, kuratoriaus ir teoretiko Roddy Hunter.
Tesiant projekto kontekstualizaciją reikėtų nusakyti tam tikras šio projekto diskurso charakteristikas. Iš trumpo, interviu davusių meninkų, pristatymo, o vėliau ir iš pačių menininkų pasisakymų galima suprasti, kad nepaisant to, kad visi šie menininkai, daugiau ar mažiau veikiantys globaliame šiuolaikinio meno lauke, tuo pačiu, reprezentuoja smulkesnius (regioninius) meno vidinius laukus (subfields). Skritingomis individualiomis praktikomis pagrįsta makro ir mikro meno pasaulių reprezentacija įdomi tuo, kad pristato meno pasalyje veikiančius santykius daugiaplaniame kontekste.
Šio, institucijos ir menininko santykio, tyrimo kontekste būtina pažmėti, kad visi šie interviu buvo atlikti su vizualinių menų kūrėjais. Toks pasirinkimas galėtų būti paaiškinams dviem aplinkybėmis: iš vienos pusės tai buvo apspręsta asmeninių interesų, iš kitos tokį pasirinkimą lėmė vizualinių menų evoliucija, kurioje žymią vietą užima institucijos kvestionavimo diskursas.
Interviu dokumentacija audio formatu (.ogg) (interviu anglų kalba):
Institucija kaip komplikuota viešoji erdvė
Institucija kolektyvinėje pasamonėje yra asocijuojama su visuomeninės įstaigos archetipu. Šiame projekte ji buvo traktuojama kiek kitaip, t.y. į ją buvo pabandyta pažvelgti kaip į simbolinį santykių lauką. Nusistačius tikslinę respondentų grupę buvo susitelkta ties vienu santykiu/santykių grupe: menininkas / institucija.
Menininko ir institucijos santykio kaip objekto apsibrėžimas gali nesąmoningai versti interperetuoti instituciją kaip galerinę erdvę. Tačiau, tai būtų tik viena iš keletos šio termino interpretacijų. Šiandieninis meno prezentacijų laukas yra labai išsiplėtęs ir gerokai praplėtęs meno galerijos, muziejaus ar menininko studijos archetipus. Kitaip tariant šiuolaikinio meno strategijos savo prezentacijų lauką išplėtė į plačiają viešają/socialinę erdvę. Prezentacijų/pratybų laukas išsiplėtė į mass media, internetą, gatvę, parduotuvę, miesto aikštę, industrinius kvartalus, privačius gyvenamuosius butus ir t.t.
Tad, meno ar meninės prezentacijos aspektas, gilinantis į menininko ir institucijos santykius yra tik antrinis ar tretinis. Viena iš galimų pozicijų analizuojant šiuos santykius yra traktuoti instituciją kaip simbolinio kapitalo banką, kaip socialinį agentą, kuris turi sutelkęs tam tikrus kultūrinius/informacinius, financinius, infrastruktūrinius ir kt. resursus.
Tokia pozicija eliminuoja iš tyrimo lauko, taip vadinamas, punk strategija grįstas prezentacijas, kurios pasižymi oponavimu betkokioms galios apraiškoms, galios santykiams - kas automatiškai referuoja į simbolinio kapitalo koncentraciją.
Bandant apibrėžti termino - simbolinio kapitalo bankas - reikšminį lauką reikia pažymėti, kad bankas čia naudojamas nusakyti sankaupos vietą, su dalinėmis finansinės organizacijos charakteristikomis. Iš menininkų pasisakymų galima būtų išskirti tokias institucijai priskiriamas charakteristikas:
- kapitalo sankaupa
- stiprus organizacinis aparatas
- gera infrastruktūra (technologijos)
- validacija/įvertinimas
- institucijos vardas kaip prekinis ženklas
- siaura, specifinė politika
- valstybinio lygmens politikos įgyvendinimas
- nelankstumas
- administracinis mentalitetas
- komplikuota komunikacija
- ekonominiai interesai
Apie
Grįžtant prie interviu, kaip parodė M.Thomson, M.Wasilewsky, B.Casas Monte de Oca ir R.Hunter pasisakymai: menininkų mintys tam tikrais klausimais sutapo nors jie patys priklauso gana skirtingoms kultūrinėms, socialinėms, politinėms, ekonominėms, geografinėms erdvėms. M.Thompson ir R.Hunter dirba ir gyvena Didžiojoje Britanijoje, M.Wasilewsky Lenkijoje, o B. Casa Monte de Oca gyveno Kuboje, tuo metu kai buvo darytas interviu, Didžiojoje Britanijoje buvo praleidęs nepilną mėnesį.
Vidinių laukų (subfields), šiuo atveju regioninių meno pasaulių (Jungtinės Karalystės, Lenkijos ir Kubos), pasižyminčių dideliu diversifikacijos laipsniu, sugretinimas, atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus atrodo komplikuotas, tačiau šių laukų priklausymas vienam makrolaukui leidžia tokį sugretinimą, o tai jau yra galimybė.
Konkretus pavyzdys galėtų būti tai, kad visi respondentai, tiesiogiai ar netiesiogiai, kalbėdami apie savo patirtį bendradarbiaujant su institucijomis nurodo, jog bendradarbiavimas su didelėmis institucijomis, pasižyminčiomis struktūrizuotu administraciniu aparatu dažnu atveju kelia diskomfortą ir komplikacijas.
Kaip to priežastys yra nurodomos: administracijos nelankstumas, institucijos politika, aukštesnių valdžios instancijų užsakymai, ekonominiai interesai ir kt.
Šios pastabos, kaip jau minėta, padarytos visų be išimties respondentų, leidžia daryti tam tikras prielaidas, kad tai nėra unikalūs, vienkartiniai reiškiniai ir, kad į šias respondentų pateiktas, institucijos ir menininko santykių charakteristikas galima atsižvelgti norint geriau suvokti institucijos ir meninko santykį.
Analogiškos respondentų pastabos patvirtina ir tai, kad, nepaisant didelio diversifikacijos laipsnio tarp šių menininkų ir jų reprezentuojamų vidinių globalaus meno pasaulio laukų, egzistuoja paralelinės analogijos.
Kaip pastebi interviu davę menininkai, dažnu atveju dirbti su maža organizacija, net ir ta, kuri neturi tokio organizacinio ir finansinio potencialo yra patogiau ir maloniau. Hipotetiškai tai būtų galima paaiškinti tuo, kad kūrybinė satisfakcija, tarp menininkų, nėra traktuotina tik kaip ekonominės ir infrastruktūros teikiamos galimybės.
Kaip vienas is esminių trukdžių, abipusiai priimtinam meninko ir institucijos bendradarbiavimui, nurodomas menininko ir admininstracijos mentatiletų skirtumas: menininko ir institucijos vizijos ir tikslai dažnai neranda bendrų taškų.
Ši mentalitetų skirtumų problema, kaip jau minėta, yra viena esminių, o ko gero, net svarbiausia. Vėlgi, hipotetiškai žvelgiant į šią problemą į pirmą planą iškyla meno prezentacinės/reprezentacinės strategijos ir institucijų administracijos struktūra.
Prezentuojantis ar reprezentuojantis?
Geras pavyzdys gilinantis į meno pristaymo visuomenei rengimo strategijas yra šiuolaikinio meno parodos. Reikia pabrėžti tokį faktą, kad šiuolaikinių pristatymų rengimas beveik išimtinai priklauso meno istoriko-teoretiko-kritiko veiklos laukui. Patys meninikai tokias iniciatyvas praktikuoja sąlyginai retai. Tam yra įvairių priežasčių, kurių nesiimsiu detalizuoti.
Pereinant prie pačių parodų reikėtų pabandyti išvardinti pagrindines rūšis, pagal parodų rengimo strategijas:
- Konceptuali paroda: Sutemos ( Kuratoriai: Kęstutis Kuizinas, Deimantas Narkevičius, Evaldas Stankevičius ) ŠMC, Po tapybos ( Kuratorė: Lolita Jablonskienė, Audrius Novickas) ŠMC)
- Konceptuali paroda-instaliacija: Savigarba. Lietuvos dailė 0 1 ( Kuratorius: Anders Kreuger) ŠMC.
- Retrospektyva: Šarūno Saukos retrospektyva, ŠMC.
- Personalinė: Tapyba, ARŪNAS VAITKŪNAS, ŠMC
- Teminė: 200 metų Tapybos katedrai
- Parodomoji/Apžvalginė: Lietuvos dailė
- Reprezentacinė/Skatinamoji/Reklaminė: Venice Biannale
- Dokumentinė: Butas99
- Mugės/Akcionai: Didžiausia galerija naujojoje savivaldybėje"
Čia pateiktas sąrašas nėra pilnai teoriškai iškristalizuotas, jis naudojamas tik kaip iliustratyvus pavyzdys. Dar, reikia nepamiršti, kad šalia šių grynų parodų rengimo strategijų egzistuojančių mišrių strategijų, tokių, kurios turi kelių ar keletos strategijų bruožų.
Gilninantis į menininko ir institucijos sntykius per parodų rengimo strategijas galima būtų iškelti tokį klausimą - kokią vietą užima menininkas ir jo kūrinys kiekvienoje iš šių parodų strategijų? Ar jis veikia kaip parodos diskurso metailiustracija, ar jis pats kuria diskursą? Prezentuojantis ar reprezentuojantis?
Meno pasaulyje yra gana paplitusi praktika, kai prodos kuratorius duoda užsakymus menininkams konkrečiai parodai. Kitas dėmesio vertas veiksmas atranka. Ši strategija turi kelis įgyvendinimo variantus: pirmas - kai parodos kuratorius paskelbia atvirą konkursą parodiniam plotui užpildyti, antras kai kuratorius pats imasi iniciatyvos, kontaktuoja su menininku ir renkasi iš jo sukurtų darbų. Vėl iškyla tas pats klausimas - prezentuojatis ar reprezentuojantis?
Šios, aukščiau pateiktos, parodų strategijos puikiai iliustruoja galios pasiskirstymą menininko ir institucijos santykiuose.
Pabaigai belieka pacituoti Roddy Hunter iš duoto interviu (kas iškels daugiau klausimų, nei duos atsakymų): Institution is inevitable (Institucija yra neišvengiamybė)!
Dėl istoriškai susiklosčiusio kapitalo pasiskirstymo meno pasaulyje kultūrinės institucijos atlieka labai panašų į bankų vaidmenį, nors teoriškai jų vaidmuo turėtų būti labiau panašus į logistikos-distribucijos centrų.
Mentalitetų skirtumų generuojamos problemos yra vertos platesnio komentaro, kuriam reikalinga atskira meno lauko analizė.
Kodel gi bendradarbiavimas tarp menininku ir institucijos nenutruksta? Tam yra ivairiu priezasciu, viena tokiu yra institucijos organizacinis potencialas ir kt.
Vienok, galima butu kelti hipotetiska klausima, jog menininkai yra like prisitaikyti/paklusti veikianciai hierarchinei sociokulturinei sistemai? Institucija gali buti patraukli meninnkams del uzimamos aukstos hierarchines padeties sociume.
Kas yra ir kaip veikia hierarchine sociokulturine sistema, kurios taisykles samoningai ar nesamoningai perima dauguma meno pasaulio dalyviu? Atsakyma galima gauti isigilinus I kulturos apyvartos procesus, kulturos finansavimo sistema.
Taigi ar isties tokios savokos kaip kuryba, kurybingumas, novatoriskumas, inovatoriskumas turi potencijos siais laikais? Greiciau tai herarchines sociokulturines sistemos marionetes.
Menininkai yra linke paklusti hierarchinei sociokulturinei sistemai.
Projektas netiesiogiai bando pažvelgti į tam tikrą kurybinės-organizacinės veiklos sritį
Menininkai nors iš vienos pusės yra ribojami finansinių galimybių
Fonema (balsinis signifikantas) yra pirminis, o grafinė raiška jau yra falsifikatas, rašydamas sukelia prasminę anarchiją. Grafinis ir balsinis signifikantas visiškai neatitinka vienas kito.
Geras pavyzdys, padedantis metodologiškai gilintis į institucjos ir menininko santykį galėtų būti P.Bourdieu sociologijos teorija ir jo išvystyta socialinių tyrimų metodologija. Šio, vieno iš įtakingiausių ir dažniausiai cituojamų, XX a. sociologų/filosofų atlikti laukų (meno, švietimo ir kt.) tyrimai yra svarbūs siekiant įsigilinti į socialinių struktūrų sąveikas ir jų principus.
Kaip nurodo P.Bourdieu siekiant nustatyti lauko agentų užimamas pozicijas lauke visų pirma reikia išsianalizuoti jų pozicijas vertikalioje ašyje, t.y. galios sąntykio atžvilgiu.
Įvertinant akumuliuotas
A.Railos ir A.Andriuškevičiaus pokalbis
P.Bourdieu sociologijos teorijos metodologijoje akcentuoja santykį kaip pagrindinį sociologijos objektą. Bourdieu P., Wacquant L.J.D. Įvadas į refleksyvią sociologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2003.
Užbėgant įvykiams už akių reikėtų pa(si)cituoti ir vieną iš pagrindinių tyrimo metodologijos postulatų - vengti bet kokių kategoriškų apibendrinimų, grindžiamų intuicija.
Bourdieu P., Wacquant L.J.D. Įvadas į refleksyvią sociologiją. Baltos lankos: Vilnius, 2003, p. 139.
|
