BIENALĖ | ARCHYVAI

LYDINTYS RENGINIAI

2003-ųjų metų tarptautinė tekstilės paroda “Geroji ir išvirkščioji pusės” buvo palydėta aštuoniomis smulkesnėmis tekstilės parodomis bei “Naujų senamiesčio rūbų” projektu. Projektas “surišo” pasklidusias po Kauno senamiestį bei Laisvės alėją autorines bei grupines Lietuvos tekstilininkų ekspozicijas ir leido pajusti šiuolaikinės lietuvių tekstilės pulsą, sužavėjo šio meno įvairiapusiškumu, daugiamatiškumu.

PARODOS:

• Zinaidos Dargienės autorinė paroda “Nuo chaoso iki darnos” . Perkūno namai. (2003 11 12 – 12 04)
• Jūratės Kazakevičiūtės autorinė paroda “Mėlynos akys” . (2003 11 12 – 12 08). Kauno Valstybinis akademinis Kauno dramos teatras (Laisvės al. 71).
• VDA Kauno dailės instituto tekstilės katedros studentų diplominių darbų paroda . (2003 11 12 – 11 17). Galerija “Meno parkas” (Rotušės a. 27).
• Felikso Jakubausko autorinė paroda “Erdvės ir garsai” . (2003 11 13–11 17).Galerija “Kauno langas” (M. Valančiaus g. 5).
• Violetos Laužonytės autorinė paroda “Atsargiai – gobelenas!”. (2003 11 13 – 11 27). Architektų namų galerija (Vilniaus g. 22).
• Siuvinio meno paroda , kuruojama tekstilininkės Linos Jonikienės. (2003 11 12 – 12 14). T ekstilės galerija (M. Valančiaus g. 21) .
• VDA KDI studentų siuvinių paroda . (2003 11 13 – 12 13). VDA Kauno dailės instituto galerija “Studija” (Muitinės g. 4).
• Tekstilininkų ir dailininkų gildija M. Valančiaus gatvės skvere Kaune jau ketvirtą kartą organizavo projektą “Nauji senamiesčio rūbai” (2003 11 14 – 12 14).
• Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2003 11 21 dieną nuolatinei ekspozicijai atidengta dailininkės-tekstilininkės Henrikos Bartkutės kompozicija “Šokis” .

PLAČIAU apie parodas menotyrininkė Virginija Vitkienė:

Perkūno namuose 2003 11 12 – 12 04 dienomis veikė Zinaidos Dargienės autorinė paroda “Nuo chaoso iki darnos” . Neaustine (kamšytine) technika atliktuose, daugiausia didžiaformačiuose tekstiliniuose paveiksluose akcentuojamas judėjimas, kaita. Autorę domina tapsmo procesas, kurį ji fiksuoja spalvinės paletės bei ritminio komponavimo pagalba. Chaosinę būseną Zinaida Dargienė išreiškia tamsaus kolorito, išsklaidytos kompozicijos kūriniuose, kurių neapibrėžtumą sustiprina ir gan atsitiktinis darbų išdėstymas erdvėje. Žvilgsniu palydint ekspoziciją, jautrioje “vilnos tapyboje” vis ryškėja kompozicijų ritmika, intensyvėja koloritas. Kur ne kur galima atpažinti iš lietuvių grafikos paveldėtą ritminio ornamento motyvą, o kituose paveikslai prasiveržia “vangogiška” ekspresija, spiralinis spalvinis mirgesys. Abstakčiuose kūriniuose retsykiais tampa atpažįstamas augalinių formų pasaulis, kuris vaizdingiausiai byloja apie kaitos, vystymosi paslaptingumą. Paroda “Nuo chaoso iki darnos” – tai subtiliai atverta dvasinio judesio (dvasinės savikūros) projekcija tekstilės kūriniuose, besivystančiuose minties-troškimo-veiksmo grandine. Tekstiliniai kilimai, suformuoti iš nesuaustos vilnos pluoštų ar iš pjaustyto audinio juostelių, ne tik veikia spalviškumu bei kompozicija, bet ir traukia link savęs faktūringumu, minkštumu, reljefiškumu, alsuojančia šiluma.

Kauno Valstybiniame akademiniame dramos teatre (Laisvės al. 71) 2003 11 12 – 12 08 veikė autorinė tekstilininkės Jūratės Kazakevičiūtės paroda “Mėlynos akys” .
Jūratė Kazakevičiūtė dar nuo studijų laikų kuria feministinį meną. Nusipurčius išankstinę neigiamą nuostatą šio žodžio atžvilgiu, būtų galima pasakyti lietuviškiau – Jūratė kuria moteriškąjį meną. Moteriškąjį ne tik medžiagų ir technikų prasme (autorė rankomis siuva minkštąsias figūras). Nepavadintume jos meno moteriškuoju ir vien autorės lytiškumo požiūriu, nes negalėtume teigti, jog Jūratės kūriniuose labiau nei “vyriškajame” mene akcentuojami sentimentalumo, precizikos ar dekoratyvumo bruožai. J. Kazakevičiūtės kūrybos moteriškumą apibrėžia sąmoningas apsisprendimas ieškoti moteriškosios tapatybės, tyrinėti savo pačios, o kartu moters bendrine prasme, gelmes, troškimus, savivoką.
Įdomu, kad darbo techniką perėmusi iš britų menininkės L. Lichtenfels (kuriančios hiperrealistines holivudinio grožio etalono figūras), J. Kazakevičiūtė visiškai atsisakė minėtos autorės kūrybos principų (atrodo, net sąmoningai juos paneigė). Jūratės siūti moterų kūnai (dažną kartą - autoportretai) palieka nuošaly ne tik figūros pagražinimus, bet dažną kartą net elementarius drabužius, kad kūrinys savo esybe – nuogumu prabiltų apie vidines kūrėjos jausenas ir išgyvenimus. Galima suvokti, kad nuogumas Jūratės kūnuose metaforiškas. Jo pagalba dailininkė geriausiai gali atskleisti tikrąją esatį. Mat, bet koks apdaras unifikuoja, sukuria tam tikrą įvaizdį, slepia trūkumus. Nuogybė J. Kazakevičiūtės kūryboje – tai nepagražinta esatis. Iš kitos pusės, vaizduojamuose kūnuose nėra neperžengiamos ir natūralumo ribos, nesistengiama brutaliai teigti fiziologiškumą, juose nėra kankinyste dvelkiančios destrukcijos, kokia, tarkim, dominuoja moterų figūras siuvančios prancūzų kilmės amerikiečių menininkės L. Bourgeois kūriniuose. Abiejų kelių – moters idealizavimo bei moters brutalizavimo - Jūratė atsisako kaip iš esmės netinkamų dėl iš anksto juose apspręsto priskyrimo grupei, nuasmeninimo, suniveliavimo. Tuo tarpu, dailininkė stengiasi įsižiūrėti į moters pasaulį be išankstinės nuostatos, siekia objektyvumo.
Moteriškumo tyrimas Jūratės kūryboje kelialypis. Iš vienos pusės, tai - savistaba, savęs tyrinėjimas, o iš kitos pusės, visuomenėje vyraujančio vartotojiško požiūrio į moterį kritika. Parodoje “Mėlynos akys” dailininkės dėmesys nukrypo į pastarąją problematiką. Iki šiol dažniausiai vaizdavusi vieningą moters figurą, šioje parodoje autorė ją metamorfoziškai išskaido dalimis-simboliais, kurie tariamai įgyja moters esmę atspindinčias reikšmes. Moterį reprezentuoja kūno dalys, fragmentai. Kompozicijoje “Ledai” lyg ledų porcijos pateiktos (gal reikėtų sakyti - patiektos) moterų krūtys bei trijų iš sienos “išnyrančių” moteriškų kojų kompozicija pavadinta “Misija” simboliškai apeliuoja į moters erotiškumo stereotipus. Antropomorfinės kėdės, pavadintos “Saugi”, “Nuolanki”, “Rami”, kurių atlošas – moters krūtinė, sėdynė – pilvas, o atramų vietoje – moters rankos, kalba apie trejopą žvilgsnį į moterį, kaip į taikomąjį objektą.
“Mėlynos akys” – tai paroda, kviečianti atrasti iškalbingas moters akis metaforiškame krūtų, šlaunų, rankų bei pilvų “šokyje”...

Galerijoje “Meno parkas” (Rotušės a. 27) 2003 11 12 – 11 17 veikė VDA Kauno dailės instituto tekstilės katedros studentų diplominių darbų paroda .
Apžvalginė VDA Kauno dailės instituto tekstilės katedros diplominių darbų paroda suteikė galimybę išvysti pastaraisiais metais Kauno mieste gimusias menines jaunųjų tekstilininkų idėjas. Ekspozicija bene geriausiai atskleidžia eksperimentinę studentų kūrybos dvasią, o taip pat paskutinajame XX-ojo amžiaus dešimtmetyje Lietuvoje pakitusią tekstilės meno sampratą ir iš to kilusią novatoriškų medžiagų bei technikų naudojimo bangą. Diplominiuose Kauno tekstilės katedros studentų darbuose gana ryškus specifinės technikos (dažniausiai autorinės) pasirinkimas ir ištobulinimas. Bet visų akivaizdžiausias – siekis žengti koja kojon su konceptualiosiomis laikmečio idėjomis ir meninės raiškos būdais (grįžtančiu realizmu, op bei pop menu, feminizmu, šventraštinių įvaizdžių naudojimu). Dar studijų metais atrasta meninė kalba daugeliui čia eksponuojamų menininkių tapo žymekliu tolimesnei kūrybai.
Linos Jonikienės diplominis darbas “Siuvinėtas aktas” (1996) – lyg atspirties taškas savitos technikos bei subtilios tematikos – kūno ornamentavimo siuvinėjimo dygsniais – plėtojimui. Senos (siuvinėjimo) bei novatoriškos (foto perkėlimo ant medžiagos) technikų derinimas viename kūrinyje dar labiau sustiprina tauraus paslaptingumo aurą, kuria apgaubiami nuo bet kokių laikmečio ar terpės žymių apvalyti kūnai. L. Jonikienės paliesti kūnai, romiai atsukę nugaras, tarytum, laukia, kol švelnūs adatos dygsniai sukurs iliuzinį jų likimą. Šiais principais atliktas kūrinys “Arnotas” (1997) penktojoje Kijoto parodoje-konkurse pelnė garbingą apdovanojimą už meistriškumą (Exellence Award).
Šmaikštumu ir išradingumu alsuoja Astos Masiulytės drabužių ir šalių kolekcija “Už gerą buitį” (2002). Lakonišku sukirpimu bei detalėmis egzotiški apdarai mena septintojo-aštuntojo dešimtmečio madą. Tačiau kūrinio intriga slypi jų medžiagiškume - džiovintų daržovių griežinėlių “vėriniuose-audiniuose”, šnarančiuose ažūrišku prabangumu.
Kai kurie šioje parodoje eksponuojami darbai buvo kuriami iš anksto numatytoms erdvėms, papildančiomis konceptualiąją idėjų plotmę. Apleistoje gotikinėje Kauno šv. Jurgio bažnyčioje diplominius darbus gynėsi Iveta Kolevaitytė, Loreta Švaikauskienė, Jūratė Kazakevičiūtė.
I. Kolevaitytės “Inkliuzas” (2000) kurtas šoninės navos sienoje esančioms nefunkcionalioms durims pridengti. Durų dangalas bei šalia kabantis sietynas, atkartojantis prancūziškojo žirandolio formas, yra “pasiūti” iš begalės trumpų ir ilgų užtrauktukų. Faktūros ažūriškumas primena nėrinius ar kristalų lašiukus senoviniame sietyne.
L. Švaikauskienės kompozicija pavadinimu “Kvėpavimas” (2000), kabėjusi pačiame bažnyčios centre priešais tuščią altorių, - dvasinių būsenų kaitos studija. Penkiose šilko juostose kompiuterinės grafikos būdu atspaustas tos pačios moters veidas, kiekvienoje - vos juntamai pasikeitęs. Kūrinio nematerialumo įspūdį sustiprina laisvai krintantis, banguojantis šilkas.
Jūratės Kazakevičiūtės “Žydraakės” (2002) “pasaulį išvydo” toje pat bažnyčioje – išsirikiavę eile priešais altorių. Keturiolika multiplikuotų autoatvaizdų sakralinėje erdvėje vaizdingai prabilo apie žmogiškos būties nuogumą amžinybės ir likimo akivaizdoje.
Originalia medžiagų, formų bei motyvų traktuote žymūs ir kitų ekspozicijos dalyvių - Monikos Žaltauskaitės, Živilės Bernatavičiūtės, Gretos Kardišiūtės, Ligitos Marcinkevičiūtės, Rasos Karpavičiūtės, Skaistės Kertenienės, Jurgos Stankevičiūtės - darbai.

Galerijoje “Kauno langas” (M. Valančiaus g. 5) 2003 11 13 – 11 17 veikė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato tekstilininko Felikso Jakubausko autorinė paroda “Erdvės ir garsai” . Parodoje dominavo abstrakčios kompozicijos, ramių spalvų tapiserijos. Tikroji F. Jakubausko darbų vertė bei originalumas slypi sugebėjime subtiliai suderinti tradicinę techniką bei modernią meninę kalbą. Autorius vis labiau nutolsta nuo bet kokių asociacijų, kurdamas abstrahuotą vaizdinių pasaulį, paremtą geometrinių bei atsitiktinių formų linijomis, perdengimais, žaisme. Spalvinių dėmių ritmika F. Jakubausko tapiserijos artimos tapybos raiškai, o paveikslų kompoziciją valdančios faktūrinės-ruoželinės juostos, suteikia darbams skulptūrinio reljefiškumo iliuziją. Parodos atidaryme F. Jakubauskas prisipažino, jog nuo pirmųjų meno studijų S. Žuko meno mokykloje, kur mokėsi vitražo meno, laikų, jis jaučia aistrą stiklo perregimumui, šviesos sklaidai, blykstelėjimams, spindesiui. Ypač gyvai šie blyksniai išryškėja šviesiaspalvėse F. Jakubausko tapiserijose, kuriose šilko siūlų blizgesys sustiprina nematerialumo įspūdį, o šviesiai melsvi, rausvi, balkšvai violetiniai ir sidabriški atspalviai atveria gylį ir gelmes ne tik paveikslo erdvėse, bet ir žiūrovo sieloje. Erdvės ir garsai, skambantys maestro tapiserijose, dvelkia harmonija, stabilumu, darna bei ramybe.

Architektų namų galerijoje 2003 11 13 – 11 27 dienomis veikė tekstilininkės Violetos Laužonytės paroda “Atsargiai – gobelenas!”
Įvairiomis technikomis kurianti menininkė pastarajai ekspozicijai pasirinko tradicinės tekstilinės technikos – audimo reprezentaciją. Intriguojantis pavadinimas ir prie ekspozicijos durų žiūrovus pasitinkančios septynios apsauginės kaukės (sukurtos pagal medicininių kaukių, skirtų apsaugai nuo infekcijos, pavyzdį) kviečia apmąstyti meno “mados” fenomeną. Autorė nesivaiko to, kas populiariau, bet į suvokėją prabyla savojo meninio pasaulio žodžiais. Austiniuose V. Laužonytės paveiksluose mirguliuoja horizontalus siūlų tekstūriškumas, reljefinis darbų paviršius. Turinys apvalytas nuo dekoratyvumo ieškojimų. Greičiau, gobelenuose išryškėja konstruktyvumo, logikos, skvarbumo linija, subtiliai persipinanti su vidinės pajautos, intuicijos žymėmis. Nors gobelenai gana konstruktyvūs, jie nepavaldūs geometrizmui, išankstinių taisyklių rėmams. Minimalistinėmis, taupiomis priemonėmis pateikiama idėja suteikia kūriniams savotišką autonomiją. Kiekvienas darbas tarytum puikuojasi savimi, valdingai apeliuoja į jį supančią aplinką. Tačiau vykusios bendros kompozicijos dėka galima įžvelgti, jog kūriniai atviri dialogui, atviri jų pažinimui, suvokimui.
Minkštųjų paveikslų fonai paženklinti bei nužymėti įvairiais ženklais – rodyklėmis, spiralėmis, žaibiškais dryžiais, siuvinėtu šriftu. Gobelenų (teisingumo dėlei, derėtų vartoti tapiserijos terminą) spalvinės gamos kinta nuo pastelinių iki grynųjų spalvų dominantės. Ypač išskirtinė vieta paveiksluose skiriama raudonai spalvai, kuri vienur išryškėja kaip griežtas teiginys – kryptį nurodanti rodyklė, kitur darbą paženklina smulkius kraujo lašelius menančiais taškeliais.
Violetos Laužonytės abstrakčiuose darbuose vengiama bet kokio sentimentalumo. Netgi gobelenuose, nuaustuose tolimų kelionių įspūdžių tema (“Mano Afrika”, “27 lašai Pekine”), sunku atrasti bent lašelį nostalgijos. Dailininkė įaudžia ne nostalgiją, bet įspūdį, tapusį jos vidinio pasaulio dalimi.
Iš tiesų klasikinės tekstilės technologija - audimas – turi neabejotiną vidinį išskirtinumą, tarkim, tokios pačios kompozicijos bei spalvinės raiškos tapybos paveikslo atžvilgiu. Audime spalva, nuotaika, motyvas tampa struktūriniu darbo elementu. Violetos Laužonytės tapiserijose ypač ryškus taktiliškumas, savitai veikiantis kontempliaciją, praturtinantis kūrinio ir jo suvokėjo vidinį pokalbį.

Dailininkų ir tekstilininkų gildijos galerijoje 2003 11 12 – 12 14 veikė Siuvinio meno paroda , kuruojama tekstilininkės Linos Jonikienės.
Parodoje dalyvaujančios menininkės pasitelkia tą pačią techniką – siuvinėjimą, bet vizualiai ir konceptualiai pasiekia skirtingus efektus. Parodoje atskleidžiamas siuvinio pasaulis – tai siuvinėjimas rankomis ar mašina, o taip pat - erdvinis siuvinėjimas, aplikacija, tekstilinis koliažas. Vienoms šios parodos dailininkėms siuvinys – laikinas kūrybos tarpsnis (tekstilininkės E. G. Bogdanienė, A. Petroševičiūtė, J. Petruškevičienė, tapytoja A. Petrašiūnaitė), kitoms šiuo metu siuvinėjimas - pagrindinis kūrybinės raiškos būdas (J. Šmidtienė, L. Jonikienė, I. Likšaitė, T. Korolkova). Darbus vienija gan dekoratyvi kūrinio prigimtis, tačiau tematika bei nuotaikos juose labai skirtingos.

Eglės Gandos Bogdanienės kūriniuose suadytos ir lopšinės žodžiais siuvinėtos vaikiškos pėdkelnės ar gėlytėmis papuošti veltinukai dvelkia švelnia nostalgija. Aplikacijos būdu atliktas A. Petroševičiūtės “Kilimas prie lovos”, pastoralinėje aplinkoje vaizduojantis tik ką nusižudžiusią moterį, žiūrovą veikia paradoksalumu, slypinčiu dekoratyvumo, lyrizmo bei tragiškumo įtaigiame sugretinime. Dangišku lengvumu sielas nuskaidrina Jolantos Šmidtienės bei Jūratės Petruškevičienės siuviniai. Erdvinio siuvinėjimo kūrinyje “Paukščių dangus” J. Šmidtienė šį kartą paukščių sparnus išskleidžia jau ne tarp dviejų, o tarp trijų plokštumų.
Moters kūno fragmentacijos pagalba menines prasmes sukuria Inga Likšaitė bei Lina Jonikienė. Pirmoji paslaptingu šnabždesiu bando prisikviesti mūzas, antroji šmaikščios paralelės dėka įspėja, kad riba tarp moters ir undinės labai slidi... L. Jonikienė “Undinėje” toliau vysto kūno gretinimo su archetipiniu įvaizdžiu (šiuo atveju – žuvimi) tematiką, grįsdama ją siuvinėjimo ant fotoaudinio praktika. Tatjanos Korolkovos adata paliestos pagalvės (“Dalelė manęs”) prabyla apie rytinę akistatą su savimi. Tapytoja Audronė Petrašiūnaitė dygsnį naudoja lyg spalvą, lyg liniją, brėžiančią vidinio pasaulio formas bei garsus.
Įvairiomis siuvinėjimo technikos subtilybėmis išsiskiriančių dailininkių kūriniuose visgi įmanoma atrasti “bendrą vardiklį”: kiekvienas siuvinys – tai savistabos žvilgsnis, krislelis bendroje, visaapimančioje MOTERIŠKOJO pasaulio mozaikoje.

VDA Kauno dailės instituto galerijoje “Studija” (Muitinės g. 4) 2003 11 13 – 12 13 veikia VDA KDI studentų siuvinių paroda.
Ekspozicija atspindi siuvinėjimo technikų įvairovę, o taipogi skirtingus uždavinius bei rezultatus, kuriuos pasiekia studentai pasirinkdami, iš pirmo žvilgsnio, panašų – adatos ir siūlo kelią. Bene “seniausias” siuvinys - Vitos Gelūnienės kryželio dygsniu siuvinėtas apdriskęs laikraštis (1993). Apsižvalgę po išties margaspalvę parodą atrandame dygsnių storame porolone (B. Lastauskaitė) ar spalvingą siūlų žaismę peršviečiamame storame vatine. Aptinkame šioje parodoje ir rankinio, ir mašininio siuvinėjimo pavyzdžių. Vienais kūriniais perteikiama eksperimento dvasia bei autorinių technikų tobulinimo rezultatai, kiti šalia to prabyla ir kontekstualiąja kalba. Pavyzdžiui, Marijos Šidiškytės “Mano miesto personažas” (2003) – aukso siūlu siuvinėtos senolės raukšlės – keliariopos prasmės siuvinys. Autorė išaukština seno vienišo žmogaus grožį, slypintį sugebėjime šypsotis likimui. Kartu darbas asociatyviai siejasi su plastinių operacijų, kurių metu veidas lyginamas auksinio siūlo pagalba, industrija.

Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 2003 11 21 dieną nuolatinei ekspozicijai atidengta dailininkės Henrikos Bartkutės kompozicija “Šokis” . Beveik metus brandintas meno kūrinys nevienalytis. Muzikinio teatro repeticijų bei koncertų salę papuošė tekstilinių sienos kilimų bei freskos, tapytos ant drobės, derinys. Didžiaformatės tapiserijos austos iš džiuto plaušų, tarytum, rėmina tapybinę daugiafigūrę kompoziciją.
Remdamasi muzikinio teatro repertuaro klasikine tradicija, senovinę freską imituojančioje tapyboje H. Bartkutė vaizduoja antikiniais drabužiais pasidabinusias šokėjas, besisukančias paslaptingo miesto aikštėje. Natūralių, gamtinių spalvų sienų kilimai, austi iš džiuto plaušų, kartkartėmis išnyrančių iš paveikslo plokštumos, pratęsia tematinę kūrinio liniją – juose galima atpažinti abstrahuotas architektūrines detales. Šalia meninių tikslų įgyvendinimo, tekstilinės kūrinio savybės išnaudojamos ir praktiniams – akustikos gerinimo – tikslams. Tokiu būdu, mišrios technikos kūrinys tampa savita viduramžių “austos sienos” bei figūrinės freskos parafraze, talpinančia savyje ir meninių, ir praktinių tikslų įgyvendinimą.

Tekstilininkų ir dailininkų gildija M. Valančiaus gatvės skvere Kaune jau ketvirtą kartą organizavo projektą “Nauji senamiesčio rūbai” (2003 11 14 – 12 14). Tai vienas iš trijų kasmetinių viešųjų gildijos projektų, perkeliančių meno kūrinius iš uždarų patalpų į miesto gatves ir suteikiančių galimybę praeiviams ne tik stebėti akyse gimstantį meną, bet ir patiems kurti. “Naujų senamiesčio rūbų” idėja – papuošti senamiestį apdarais, atspindinčiais mūsų miesto dvasią, o gal tos dvasios nostalgiją bei ilgesį. Renginyje dalyvavo profesionalios tekstilininkės ir meno mokyklos abiturientės. Virginija Katkevičiūtė M. Valančiaus gatvės skvero medžius apmūturiavo šiltais šalikais, Indrė Petraitienė “pasiuvo” miestui puošnią rausvą rokoko stiliaus suknelę iš... polietileno maišų. Birutės Sarapinienės keliasluoksnė erdvinė kompozicija “Vėjas” – tai bandymas pasukti meninio viesulo kryptį link Kauno miesto. Tos pačios autorės stulpo pavidalo iš plastiko formuotas darbas “Reklama” vaizdingai prabilo apie kūrybiškumo populiarinimo ir skatinimo būtinybę. Giedrė Legaitė ir Tatjana Korolkova sukomponavo “Pievą ant asfalto”, praturtindamos senamiesčio “akmenis” floristine spalvine gama bei romantine nuotaika. Danutės Valentaitės “Mano audinys senamiesčiui” netradicinėmis medžiagomis aliuziškai prabilo apie tradicines audimo technikas - apie “seno” pėdsakus “naujame”.
“Nauji senamiesčio rūbai” sukurti netradicinėmis medžiagomis bei technikomis, dažnas jų – tik šiai šventei. Tačiau kiekvienas, nors ir trumpalaikis meno kreipinys – tai dovana kauniečiams miestui, kuris, net ir nurengtas po šventės, išliks šiltesnis.

Menotyrininkė Virginija Vitkienė