BIENALĖ | ISTORIJA

GEROJI IR IŠVIRKŠČIOJI PUSĖS

Vis dar gyva

Kelionė mintyse ir tikrovėje

Lietuva netoli nuo Švedijos. Bet jei nutarsite keliauti lėtai, keltu, laiko pamąstyti užteks.
Kai vieną rugpjūčio pabaigos vakarą lipau į keltą Karlshamne, galvoje sukosi mintys apie tai, kur yra gelbėjimosi valtys, ką daryti, kad nekamuotų jūros liga – ir apie darbą žiuri komisijoje, kurioje buvau pakviesta dalyvauti. Jau esu buvusi Kaune, pažįstu keletą čia gyvenančių menininkų ir žinau, kad šiame mieste dirba, mano manymu, keli patys įdomiausi pasaulio tekstilininkai.

Po kelių dienų, grįždama atgal, jau galvojau apie kitką. Prisiminiau nuostabią gintaro ir medaus spalvą, patirtą džiaugsmą susipažinus su žmonėmis, kurie ne tik malonūs, bet ir profesionaliai dirba savo darbą, ir galvojau apie tekstilę šiandien.
Tiems, kuriuos nors šiek tiek domina tekstilės meno definicijos, tradicijos ir mutacijos, esu įsitikinusi, ši paroda “Geroji ir išvirkščioji pusės” bus didelis džiaugsmas, nusivylimas ir žavesys. Džiaugsmas dar sykį pajusti, kaip tarptautiniai meno projektai suvienija žmones, nedidelis nusivylimas, kad mažai menininkų stengiasi susieti savo darbus su tema, susižavėjimas, matant kai kuriuos tikrai puikius kūrinius, pasižyminčius konceptualia idėja bei profesionaliu technikos valdymu.

Paroda lankytojo akimis

Lankydamiesi parodoje turbūt pajusime, kad tema verčia suklusti: „Ar tikrai yra geroji ir išvirkščioji pusės? Gal tai kokia nors mįslė? Gal kas nors mane nori apgauti?” O gal nutarsime pasikliauti organizatoriais ir į temą pažvelgsime kaip į jų lūkestį, tikintis, kad menininkai ir žiūrovai bus pakankamai išmoningi ir sugebės mąstyti kompleksiškai bei abstrakčiai.
Tekstilės medžiagų bei technikų grožis dar kartą mus užburs ir nuginkluos. „Mmm..., vilnoniai daiktai – aš tai pažįstu, atsimenu...” Iš tiesų tekstilæ galima apibūdinti labai įvairiai. Šiandien šis žanras “elastingai” ir plačiai apibrėžiamas. Iš esmės viskas prasideda nuo noro ir gebėjimo jungti, transformuoti, tobulinti ir komponuoti pluoštą pagal savo sumanymus bei poreikius. Pamažu vis labiau imu domėtis tekstilės prigimtimi. Ji glaudžiai susijusi su kūnu, prisilietimu, atmintimi, tiesa? Ji kalba apie šilumą, saugumo jausmą, dekoravimą bei pagarbą. Mūsų kūnas mena antklodės šilumą, o pirštų galiukai – siuvinėtos staltiesės iškilimus ar ką tik išskalbtą baltą drobulæ. Kad ir kas būtumėm – archeologai, antropologai, teologai, istorikai, dizaineriai ar menininkai, pasaulio tekstilė bus turtingas žinių ir informacijos šaltinis apie kultūras, kurios ją kūrė dėl malonumo ar poreikio. Tai byloja šydas, vualis, mantija, lygiai taip pat, kaip storas vilnonis apdangalas ar žaizdos tvarstis.

Menininko akimis

Taip, mes žinome ir prisimename. Kai kalbame apie tekstilæ, mes visi esame ekspertai, išsakantys savo nuomonæ ir vertinantys. Tad paaiškinkite man, kas nutinka šiai įžvalgai, kai mes judame nuo tekstilės plačiąja prasme prie tekstilės kaip meno. Kaip mes – kūrėjai, elgiamės su šia “kūno atmintimi”? Ar nesidomime ja, nes tai yra taip prasta? O gal ji mums ne tokia svarbi, kad galėtų išreikšti mūsų menines ambicijas?

Tiesą sakant, mes visi palaikome tokius stiprius ryšius su tekstile, kad meninės išraiškos prasme tai tampa ne tik priemone, bet ir problema. Akivaizdu, kad vieniems menininkams tekstilė – tai tam tikra medžiaga ar technika, o kitiems ji gali reikšti kur kas daugiau – be to, mes visi siekiame pažangos, norime pakelti tekstilės meninį lygį bei sustiprinti susidomėjimą šia meno šaka. Kaip mes tai padarysime? Žiūrėsime į šiuolaikinį meną plačiąja prasme ir stengsimės sekti jo pavyzdžiu? Puiku. Visai neblogai būti antru tarp geriausiųjų.

Kita vertus, galėtume atlikti tekstilės meno fundamentalios egzistencijos kvalifikuotą analizæ. Visi šie sujungti, transformuoti, ištobulinti bei sukomponuoti tekstilės kūriniai atstovauja kažkam daugiau nei tik sau. Jokia kita medžiaga nėra taip artima žmogaus egzistencijai. Ką mes darysime su šia patirtimi? Manau, kad iš esmes galėsime patobulinti mūsų meną tik tada, kai pripažinsime šį ryšį ir laikysime jį pagrindine kūrybine energija.

Tekstilė pasižymi stipriu tapatumu ir aiškiu individualumu. Taigi ugdykime šios srities specialistus. Žanras vis dar gyvas – jaučiu jo pulsą ir girdžiu jo kvėpavimą. Esame ir mes – menininkai, tekstilės kūrėjai, teisėti ir nepakeičiami. Nuoširdžiai trokštu, kad galėtume vystyti ir žadinti tekstilės meną, leidžiant jam augti ir likti savimi.

Annika Ekdahl