BIENALĖ | ISTORIJA

GEROJI IR IŠVIRKŠČIOJI PUSĖS

Kaunas – nauja tekstilininkų susitikimo vieta Europoje

2001 metais Kaune vyko trečioji tarptautinė tekstilės paroda, pavadinta „Minkštas pasaulis”. Kataloge buvo rašoma, kad parodos tikslas – „supažindinti su naujausia tekstilininkų kūryba ir parodyti tekstilės panoramą tokią, kokia ji yra šiandien, suvokti lietuvių tekstilėje vykstančius procesus platesniame aplinkinių šalių kontekste”. Tuo metu vertinti savo darbus buvo pateikę 55 menininkai, dauguma jų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, keletas iš Norvegijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Belgijos bei Serbijos.

Šiais metais 194 darbus pristatė 155 menininkai iš 25 šalių; tarp jų – tik 45 lietuviai. Atrinkti bei vertinti kūrinius pirmą kartą buvo pakviesta tarptautinė komisi-ja. Parodos pavadinimą “Geroji ir išvirkščioji pusės” sugalvoję organizatoriai turėjo omenyje tradiciškai suvokiamą audinio struktūrą ir pagrindinį klausimą: kas yra gera ir bloga šiuolaikiniame tekstilės mene?

2001 metų paroda buvo gera proga prisistatyti jaunajai Lietuvos ir Baltijos šalių menininkų kartai, kuri tuo metu, atrodė, išgyvena labai kūrybingą laikotarpį. “Kai šalis atgavo nepriklausomybę, mums prireikė laiko, kad surastume savo kelią,” sakė menininkai, bet tada jie leidosi į kelionę ir per labai trumpą laiką išbandė naujas technikas bei įvairias jų kūrybinio panaudojimo galimybes. 2000-ieji metai Kaune – susidomėjimo tekstiles menu laikotarpis. Tuo metu įkurta Kauno tekstilininkų ir dailininkų gildija, vienijusi apie 70 narių, įsteigė naują tekstilės galeriją. Gildijos rengiami mokomieji kursai vaikams, suaugusiems ir net turistams, daugybė suorganizuotų parodų bei gatvės renginių sulaukė ne tik miesto visuomenės, bet ir valdžios dėmesio. Kaip teigia galerijos savininkė, tekstilininkė Jolanta Šmidtienė, tai paskatino pirkėjų susidomėjimą meniniais drabužių aksesuarais, o turistų -tradiciniais lino gaminiais.

Viena iš tekstilės meno atgimimo priežasčių buvo gausi ir gerai paruošta tekstilininkų karta, taip pat valstybės parama kultūrai – “Baltic Times” rašė, kad, mažinant biudžetą, asignavimai kariuomenei ir ... kultūrai lieka nepakitę.
Vertinimo komisija šį kartą atrinko 68 darbus, tačiau tai padaryti nebuvo lengva. Pirmosios peržiūros metu vienbalsiai buvo pritarta keturiolikai darbų. Trys iš jų sukurti lietuvių ir trys – latvių menininkų, po du kūrinius – iš Suomijos, Japonijos (tai puikią tarptautinę reputaciją tekstilės srityje turinčios šalys), po vieną – iš Islandijos, Rumunijos, Švedijos ir Taivano.

Tarp atrankai pateiktų kūrinių buvo tik keletas tradicinių tapiserijų. Tai nestebino, nes Kaune šiuo metu jaučiama sumažėjusi paklausa šio tipo darbams. Komisija svarstė, ar buityje naudojami daiktai (šalikai, dekoruotos kėdės ir kt.), derės tekstilės parodoje ir nutarė, kad taip, bet tokių kūrinių buvo nedaug. Negausūs skiautinių technika atlikti darbai parodė, kad Lietuvoje ši meno šaka, kaip visuotinė laisvalaikio praleidimo forma, dar nėra paplitusi. Atvirkščiai, mano nuomone, visi dalyviai – tiek iš Baltijos regiono, tiek iš kitų šalių – yra profesionalai, jų darbai neretai eksponuojami įvairiose pasaulio parodose. Buvau nustebinta, nes atpažinau daug menininkų, kurie dalyvavo kituose 2003 metų reikšminguose tekstilės renginiuose (“Menininkai dirba”, “Siuvinio menas”, “Flexible” ir kt.), o kai kurie net pateikė tuos pačius darbus!

Kaip ir tikėjausi, medžiagų bei technikos naujovių nebuvo daug, išskyrus foto termografinę spaudą. Apsidžiaugiau neišvydusi kūrinių, sukurtų “autorine” technika, kuri labai būdinga Lenkijos menininkų darbams. Mano nuomone, bet kaip sumaišytas technikas vadinti “autorinėmis” yra tiesiog įžūlu! Lenkų tekstilininkai, dažni tarptautinių parodų laureatai, pasaulinėje arenoje pasirodo vis rečiau – gal tai susiję su nemažomis darbų persiuntimo išlaidomis, kurios yra didelė kliūtis visiems tekstilininkams, ypač ankstesniojo Rytų bloko šalių menininkams. Pastebėjau, kad konkurse nebuvo darbų, pretenduojančių į “aukštąjį meną”, kuris kuriamas, stengiantis patekti į Venecijos bienalę ar Kaselio “Documentą”. Tokie darbai tekstilės požiūriu retai būna domūs, o jų meninės ambicijos – absurdiškos...

Nuostabu, kad tarp parodai pateiktų bei jau atrinktų kūrinių tiek daug jaunosios kartos autorių dardų, kurių novatoriški sprendimai demonstruoja meistriškumą, sugebėjimą didžiausių rezultatų pasiekti minimaliomis išraiškos priemonėmis. Dalis vyresniosios kartos menininkų iš Baltijos šalių ieško naujų sprendimų, kiti rodo tuos pačius metų metus besikartojančius, kruopštaus darbo rezultatus. “Vakarų” menininkai taip pat lieka ištikimesni nuosaikiajai pozicijai, vengdami drąsių ir atvirų naujovių.

Viena parodos organizatorė, tekstilės dėstytoja, sakė, kad jai labai gaila, į parodą nepatekusių autorių, kuriuos ji gerai žinojo, nes daugeliui jų, dalyvavimas šioje parodoje būtų puikus kūrybinis akstinas. Šiuo atveju siūlyčiau pasinaudoti atvira diskusija, iš kurios galima pasimokyti. Mano patirtis rodo, kad mokosi ne tik menininkai, bet ir žiuri nariai, kurie, ką nors teigdami, turi būti labai tikslūs – tik tai yra teisinga ir visiems priimtina. Atvira vertintojų ir autorių diskusija atsirado tekstilės meno klestėjimo laikotarpiu, o mažiau dinamiškame jos vystymosi etape buvo užmiršta. Čia, Kaune, pozityviu tekstilės pakilimo laikotarpiu, šis dialogas būtų itin naudingas.

Paskutinė pastaba: gaila, kad nesujungiamos įvairių Europos šalių pastangos, rengiant tekstilės meno bienales. Panašios parodos vyksta Didžiojoje Britanijoje, Vengrijoje, Latvijoje, o dabar – ir Lietuvoje, visi stengiasi išsiversti turėdami kuklų biudžetą ir negausų būrį darbuotojų. Suvienijus jėgas būtų galima surengti milžinišką keliaujančią tekstilės parodą, o ne kelis regioninės reikšmės renginius. Man atrodo, kad tai padėtų suartinti mus visus – europiečius!

Beatrijs Sterk