BIENALĖ | ISTORIJA

GEROJI IR IŠVIRKŠČIOJI PUSĖS

Tekstilės kalba

Be to, mudu turime ir kitą pareigą – pareigą kurti, t. y. skelbti ir diegti į gyvenimą pozityvias vertybes, kurios kada nors padės kitiems žmonėms gyventi geriau.
(Albert Camus)

Kaune duris atvėrė jau ketvirtoji tekstilės paroda. Nuo kuklios pradžios 1997-aisiais praėjo nedaug laiko ir džiugu matyti renginį išaugus. Šalia pagrindinės parodos M.Žilinsko dailės galerijoje, tekstilė laikinai įsikūrė visose Kauno senamiesčio galerijose bei daugelyje miesto ekspozicinių erdvių. Baltijos regione, taip pat ir Lietuvoje, kuria daug talentingų tekstilės menininkų, kuriems tarptautinės parodos – tai galimybė bendrauti, susipažinti su kitų šalių dailininkų darbais ir paskata savajai kūrybai. Vienas pagrindinių šios parodos ketinimų buvo parodyti kuo platesnę šiuolaikinės tekstilės panoramą, pamatyti Europos tekstilės madas ir tendencijas, susipažinti su gerais pavieniais kūriniais. Kaip ir ankstesnės, taip ir ši paroda yra apžvalginė, panoraminė. Parodos pavadinimas, skatinantis dailininkus, suvokti, kas bloga ir kas gera tekstilės meno plotmėje, šiai parodai parinktas ne vien dėl jo asociatyvaus sąskambio su tradicinio audinio struktūra. Gilesniu suvokimo aspektu – gvildenamos ne tik dualistinėmis priešybėmis paremtos kategorijos ar specifinės tekstilės problemos, bet ir meno esmės, menininko ir žmogaus apsisprendimo, socialinio angažuotumo, atsakomybės bei daugybė kitų klausimų. Ar juos gali nagrinėti dailė? Šiuolaikinė tekstilė? Kokia yra jos dabartinė problematika ir akiratis? Įpratome sakyti, kad tekstilė senokai naudojasi daugeliu naujų išraiškos priemonių ir tapo tarpdisciplininiu menu. Neprimetant jokių koncepcijos rėmų, norėjosi provokuoti, išsiaiškinti, kas yra aktualu jiems, XXI amžiaus pradžios tekstilės dailininkams, iš anksto tikintis, tarsi laukiant patvirtinimo, kad darbščiose, kūrybingose rankose tekstilė sugebės prabilti šiuolaikiška, kalba, žavės specifiniu audinio grožiu, meistryste. Gerosios ir išvirkščiosios pusės filosofinis aspektas dailininkams žadėjo temų ir žanrų pasirinkimo laisvę, o pagrindinis reikalavimas atrenkant kūrinius liko įtikinanti meninės idėjos ir technologijos jungtis, darbo profesionalumas.

Drąsu kalbėti apie parodą vien pagal skaidrėse matytus darbus, tačiau akivaizdu tai, kad joje yra tikrai puikių, profesionalių kūrinių. Į parodos devizą dailininkai atsiliepė nevienodai – nuo pastangų įkūnyti jį kūrinio plastika, siužetiniu pasakojimu, alegorija iki jos ignoravimo, slydimo paviršiumi... Tekstilė parodoje gana įvairi. Sąlygiškai, pagal santykį su erdve, galima skirti bent tris kūrinių grupes: sieninę, mišrių technikų ir erdvinę. Pirmajai grupei skirčiau tuos dailininkus, kurie pamėgę tradicinį audimą, įžvelgia jame neišsenkančias raiškos galimybes. Gausiausia parodoje darbų, atliktų neaustinėmis arba mišriomis technikomis (šibori, spausdinimas, dygsniavimas, marginimas, siuvimas, daigstymas ir etc.). Neretai audimas imituojamas, siūlus keičia pluoštai, medžio plaušai, vielos, įvairios kitos medžiagos, kūriniai įgauna tretįjį matavimą. Dar kiti dailininkai kuria erdvinius objektus bei instaliacijas, kuriuose svarbiausia – tekstilinio audinio ir plastinių formų išraiškingumas.

Austine technika atliktų darbų nedaug, bet visi jie žavi atlikimo kruopštumu, precizika, tik lietuviai šioje parodoje linksta į fotografiškai tikslų vaizdavimą, o latviams būdingas dekoratyvumas. Tai, kad audimas nepraranda vertės, kad jame galima atrasti giluminių klodų, intelektualumo, akivaizdžiai demonstruoja Laimos Oržekauskienės kūrinys („Moterys – Archatos: Danutė, Lina, Violeta“), kuriame menininkė plėtoja savo pamėgtą moters torso motyvą. Perfekcionizmo siekį atspindi jos monumentalūs tarsi iš freskų išplaukę moterų torsai prigesinto aukso ūke, išausti naudojant aukso siūlus ir natūralius žmogaus plaukus. Nenuilstantis audimo meistriškumo virtuozas F.Jakubauskas eksponuoja du kūrinius, atspindinčius tamsiąją ir šviesiąją gyvenimo puses. Derindamas pastelinių tonų šilko spindesio šaltumą ir vilnos matinį šiltumą, dailininkas kuria akinančios šviesos įspūdį viename iš darbų („Naktys – Dienos. Šviesos namai“). Didelio formato audinys atrodo kaip impulso padiktuota potapybinė abstrakcija. Žvelgiant į minėtus darbus, pasitvirtina mintis, kad tik didelio formato gobelenuose turinys atsiskleidžia pilna jėga.

Wen-Ying Huang ir Michiko Karawabayashi kūriniai dvelkia rytietiška kultūra ir byloja apie išorinio pasaulio diktatą mūsų gyvenimams, mūsų mintims. Wen-Ying Huang („Dabar ir tada“) gretina savo portretą su sena vaiko fotografija jo iki šiol mėgiamų stilizuotų gėlių fone, tuo tarsi apmąstydamas laikmečio skirtumus. Monochrominis juodai baltas Michiko Karawabayashi geometrizmas („Taika“) primena betoninio miesto griuvėsius, kuriuose pasimetusi vaiko figūrėlė kalba apie skaudžią istorijos praeitį.

Figūrinė išraiška būdinga Siljos Puranen kūriniui, kuriame ji ant padėvėtų antklodžių termografinės spaudos būdu įtaigiai vaizduoja dvi alegorines moterų figūras, įkūnijančias skirtingą moralinių verčių krūvį ir simbolizuojančias pasiaukojimą ir nuopuolį. Tekstilės medžiagos, jų savybės, piešinys ir spalvos, pasitelkti pagrindinei idėjai perteikti, tampa esmine ir neatskiriama darbo koncepcijos dalimi.

Geriausi, polėkiu paženklinti parodos kūriniai kvestionuoja esmines, globalias – laiko ir istorijos, taikos, gyvenimo ir meilės bei jų dialektikos temas ir parodo, kaip dailininkas jas suvokia mūsų neramaus istorinio laiko kontekste. Iškalbingas Sugane Hara („Jos tragedija turi vartojamą vertę“) objektas, kuriuo ji pasakoja apie skaudų jaunos moters likimą, už kurį mes, visuomenės dalis, esame taip pat atsakingi. Autorinės technologijos dėka poliesteris neatpažįstamai pasikeičia, pavirsdamas trapia, rausvos spalvos materija, kuri įkvepia erdvei gyvastį, suteikia tekstūros, svorio. Tuo tarpu, didėjantys į viršų objekto tūriai tvyro lyg neišvengiama grėsmė, ir tuo autorė tarsi teigia, kad neįmanoma pasakyti, kuri yra geroji ar išvirkščioji pusė, nes mes gyvename ekonomikos dėsnių valdomame pasaulyje.

Paroda dar kartą patvirtina mintį, kad šiuolaikinė tekstilė yra įvairi, sunkiai apibūdinama, tačiau atvira naujoms idėjoms, technologijoms, o geriausieji iš kūrinių geba kalbėti gyva meno kalba, reikšti požiūrį į supantį pasaulį. Parodoje nėra kraštutinio avangardizmo apraiškų, destrukcijos, ir lietuviai, ir užsieniečiai savo kūriniuose siekia dvasingumo, harmonijos, estetinių emocijų. Viliuosi, kad paroda suteiks gerų įspūdžių žiūrovams. Tai buvo viena pagrindinių jos intencijų, o kaip tai pavyko, parodys ateitis, pačios parodos patirties apmąstymas.

Snieguolė Surblienė